„Mieli bičiuliai, patyrėte gyvąjį tikėjimą, tikrąjį tikėjimą, pamatėte, kokia galinga maldos jėga, ir kitokį džiaugsmą: savanorystė petys petin, net su jums nepažįstamais asmenimis, buvo nauja. O dabar išmušė siuntimo valanda: eikite papasakoti kitiems, eikite ir liudykite, eikite pranešti kitiems, ką matėte ir girdėjote.“
Baigiantis Panamos PJD popiežius susitiko su tūkstančiais jaunų PJD savanorių, dauguma jų buvo panamiečiai, dalis – iš kitų pasaulio kraštų. Susitikimas įvyko sekmadienio popietę Panamos Rommel Fernández Juan Díaz stadione, likus tik porai valandų iki Šventojo Tėvo skrydžio atgal į Romą.
Jaunimo dienose savanoriavusius jaunuolius popiežiui pristatė Panamos arkivyskupas, palydėjęs popiežių aplink stadioną golfo mašinoje, kad padėkotų daugiau kaip 20 000 jaunuolių už jų nesavanaudišką tarnystę ir liudijimą Pasaulio jaunimo dienose.
„Mieli bičiuliai, patyrėte gyvąjį tikėjimą, tikrąjį tikėjimą, pamatėte, kokia galinga maldos jėga, ir kitokį džiaugsmą: savanorystė petys petin, net su jums nepažįstamais asmenimis, buvo nauja. O dabar išmušė siuntimo valanda: eikite papasakoti kitiems, eikite ir liudykite, eikite pranešti kitiems, ką matėte ir girdėjote.“
Pranciškus pasiūlė jaunimui tai daryti ne ilgomis kalbomis, o taip, kaip darė Pasaulio jaunimo dienos programoje – gestais, paprastų kasdienių gestų „kalba“, kuri „perkeičia“, „visa daro nauja“.
„Tokiais gestais, kurie gali sukelti triukšmą! Veiksmingą triukšmą, meilės triukšmą“, – sakė popiežius, papasakojęs epizodą, kurį regėjo pirmąją kelionės dieną prie Apaštališkosios nunciatūros tvoros. Kaip žinia, nunciatūros patalpos buvo popiežius laikini namai Panamoje. Jis čia nakvojo, rytais aukojo privačias Mišias, vykdavo į renginius ir iš jų parvykdavo tai pietų, tai poilsio, tai jo laukiančių išskirtinių susitikimų su įvairiomis grupėmis – su Panamos jėzuitų bendruomene ir jaunimo ugdymo programos „Scolas occurentes“ jaunimu iš Haičio, Panamos ir Hondūro ir kitomis.
Popiežius pasakojo, kad pamatė gatvėje priešais nunciatūrą stovėjusią senolę. Ji buvo sena, galbūt močiutė, užsidėjusi kepuraitę. Moteris stovėjo prie tvoros palei gatvę, kuria važiavo popiežiaus automobilis. Ji rankose laikė plakatą su tokiu užrašu: „Senelės irgi moka kelti triukšmą – išmintingai!“
„Kartu su savo seneliais kelkite triukšmą!“ – paragino popiežius, kalbėdamas PJD savanoriams. – „Tai bus įtaigus, genialus triukšmavimas! Nebijokite, eikite, kalbėkite“.
„Buvau įsitikinęs, kad toji močiutė labai sena, pasiteiravau, kiek jai metų. Pasirodo, kad keturiolika metų jaunesnė už mane. Kokia gėda!“ – kalbėjo popiežius paskutiniajame kelionės susitikime su jaunimu.
„Mielas jaunime, pirmoje vietoje tebūna tarnystė ir misija. Pamatysite, visa kita bus pridėta. Susitikimuose su jaunimu – kraštų atstovais – patyrėte gyvesnį, dinamiškesnį ir tikresnį tikėjimą. Visi patiriame kitokį džiaugsmą per tai, kad turėjome progą su kitais kartu dirbti įgyvendinant mūsų bendrą svajonę.“
Šventasis Tėvas daug dėmesio paskyrė maldos aspektui ir svarbai. Malda padėjo savanoriams giliau išgyventi įvykius, leido gyvai įprasminti veiksmus. Melsdamiesi atveriame visa, ką darome Bažnyčiai, kuri mus palaiko ir lydi iš dangaus, šventiesiems, kurie parodė mums kelią, tačiau labiausiai už viską atveriame visa, ką darome pačiam Dievui.
„Jūs galėjote pasirinkti daryti ką kita per šias dienas, tačiau norėjote prie jų prisidėti“, – sakė popiežius dėkodamas jauniems savanoriams už jų paskirtą laiką, energiją ir išteklius.
Jaunimo savanorių veiklą popiežius palygino su Jėzaus duonos padauginimo stebuklu –„padauginta ne vien duona, bet taip pat viltis“. (SAK / Vatican News)
